VISOS KNYGOS

Birutė Pūkelevičiūtė

Aštuoni lapai

Anotacija

Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1956 metais.

Knyga, kaip matome, susideda iš dviejų dalių. Galima būtų pridėti ir trečią, tačiau ji taip neišvystyta, jog skaitytojui ji lieka neaiški, beveik neprieinama. Tai Didžioji Savaite, susidedanti iš antraščių, eilėraštinių įvadų ir lyrinių protrūkių tekste. Atrodo, jog autorei šita dalis yra brangi ir svarbi, jog per šitą dalį ji buvo norėjusi skaitytojui įduoti raktą į Dancigo ir Kauno vaizdų gilesnę prasmę, prakirsti jų paviršutiniškumą. Tačiau bandymas lyrine precepcija papildyti obejktyvinės tikrovės vaizdavimą prozoje visuomet yra sunkus ir rizikingas. Išskyrus išimtinius atvejus, jis dažniausiai nepasiseka. Nepasisekė jis ir Pūkelevičiūtei. Jos knyga, kurioje mirgėte mirga geros ir išradingos savybės, pašlyja daugiausia dėl kompozicinių trūkumų. Prancūzai pavadintų juos "vice de construction" konstrukcijos yda. Atrodo, jo priežastis slypi tame, kad Pūkelevičiūtė nepasirinko savo knygai aiškaus organizacinio principo, kurių taip apstu literatūroje ir kurie literatūros teorijoje vadinasi žanrais. Aišku iš viršelio, jog autorė norėjo parašyti romaną, bet perskaičius knygą pradedi tuo abejoti. "Karo vaizdai ir šiaipjau vaizdai", šitaip pavadino "Aštuonis lapus" viena mūsų žinoma žurnalistė ir pedagogė. Trūkumas bet kokios problemos, nepasirinkimas atvaizduoti konkretaus laikotarpio, atsisakymas sukurti veikėjus išstumia "Aštuonis lapus" iš romano žanro ir palieka tarpe prisiminimų bei prabėgančių vaizdų knygų. Visos gražios Pūkelevičiūtės talento ypatybės: savarankiška, drąsi plunksna, nepaprastas pastabumas, gyvumas, humoras, sensualumas, pasilieka neišnaudotos ir nesuorganizuotos. Pūkelevičiūtei galima būtų pritaikyti gražius Francois Mauriac žodžius, skirtus kitai jaunai talentingai rašytojai: "Eile a du talent; il lui reste a faire ses preuves" ką galima būtų ir taip išversti: ji turi talentą; jai belieka jį įrodyti.

Garso knyga
Svetainės skyriai:
Audio Biblioteka: