VISOS KNYGOS

Anotacija

„Dangaus ir žemės sūnūs“ tai Biblijos interpretavimas, kuris savo laiku Nepriklausomoje Lietuvoje būtų sukėlęs tikrą bombą, bet išėjo taip, kad pirmosios dalies publikacija nuvilnijo JAV – ose tik 1947 metais, jau Lietuvai besimaudant Stalino saulėje. Tai savotiška autoriaus interpretacija, kuri atskleidžia paties rašytojo dvasinius klystkelius, atradimus ir ieškojimus. Man asmeniškai abejojimo tema buvo pati artimiausia, galbūt aš pats su Krėve turiu kažką bendro? Galbūt. Abejojimu persunkti beveik visi pagrindiniai personažai – Baraba, Juhuda iš Hamalos, Jehuda iš Kerioto (Judo atitikmuo). Abejojimas Dievu ir tikėjimo kvestionavimas yra ta ašis, ant kurios dvejojantys personažai išgyvena dvasinės tiesos ieškojimo peripetijas. Taigi tokiu būdu „Dangaus ir žemės sūnūs“ yra labiau žemiškasis variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį, gal dėl to iš dalies harmoningą Ješuą (Jėzų Kristų) laikyčiau vos ne antraeiliu personažu, bet jo asmuo labai pasireiškia skaitant jau trečią ir ketvirtą fragmentuotas dalis, kurioje Ješua gundomas paties Šėtono dykumoje. Yra manoma, kad pirminiame teksto variante Šėtono „vaidmenį“ turėjo atlikti pats Juhuda iš Kerioto, tačiau jis pakito ir liko Kristaus išdaviku, nors kaip Zalatorius „Laisvė ir Literatūra“ veikale aiškina, jog Jehuda taip mylėjo Ješua, kad buvo pasirengęs jį išduoti tik tam, kad atsiskleistų jo dieviškosios galios, nes pastarasis manė, jog Ješua nepasiduos kareiviams.

Krėvė šiame kūrinyje plėtoja abiejų Juhudų ir Barabos portretus, kurių nėra labai akcentuota Naujajame Testamente, o tai iš Krėvės reikalavo ne tik lakios fantazijos, bet ir empirinių potyrių dievoieškoje. Aišku kūriniui labai didelės įtakos turėjo pati Krėvės asmenybė, jo gilinimasis į ne tik į krikščionybės ištakas, bet ir į rytų religijas. Taigi Krėvei tikėjimo prasmės paieškose nebuvo naujokas, o „Dangaus ir Žemės sūnūs“ yra kintančių nuotaikų ir interpretacijų kūrinys, kuris ženklina šio rašytojo asmeninę patirtį. Šalia abejojimo temos taip pat plėtojamos ir gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės nusivylimo, Dievo kantrybės temos. Visoje šioje terpėje labiausiai išvystytas karaliais melecho Erodo paveikslas. Jo tragizmas prilygsta kitiems Krėvės kūriniams kaip antai „Šarūnas“ ar „Skirgaila“. Erodo tragizmas pasireiškia dviejų skirtingų kultūrų sandūroje. Pats Erodas priklauso graikiško – romėniško stabmeldystės pasauliui, todėl šis karalius yra išsilavinęs, nes jis į Izraelį neša civilizaciją, nori pagerinti žmonių būtį, tačiau žydai čia vaizduojami konservatyvūs, jie neskiria religinių įsitikinimų nuo kultūrinių reiškinių, todėl jie pasmerkti netobulėti. Tarp šių dviejų ugnių atsidūręs Erodas neišlaiko įtampos, jis sudvejoja savo racionalumu, kadangi nori valdyti šį kraštą ir siekti garbės, tai susigundo pasirodytos žvaigždės aiškinimais ir ima ieškoti ką tik gimusio Ješua. Galiausiai Erodas tiek paklaiksta, kad mes sužinome, jog jo paliepimu buvo nužudyta žmona dėl lengvabūdiško gyvenimo, galiausiai miršta ir pats Erodo sūnus. Čia Krėvė Erotą parodo ne tik kaip karalių, bet kaip vyrą ir tėvą, jo besiblaškančią tapatybę tarp karališkos puikybės ir žmogiškojo silpnumo.

Maištinga Siela