VISOS KNYGOS

Kazys Almenas (1935) – prozininkas. 1944 m. su tėvais pasitraukė iš Lietuvos, 1949 m. apsigyveno JAV. Čia studijavo branduolinę inžineriją Nebraskos ir Nortvesterno universitetuose; Varšuvoje apsigynė daktaro disertaciją, profesoriavo Merilendo universitete. Vienas pirmųjų egzodo rašytojų, išdrįsęs 1966 m. aplankyti Lietuvą. O mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, atvyko dirbti Energetikos institute, subūrė jaunų rašytojų grupelę Skomanto projektui įgyvendinti, tai yra istorinei-nuotykinei literatūrai kurti. Kazys Almenas debiutavo realistinių novelių ciklais, kurie pagal amerikiečių prozos pavyzdį (J.Steinbeckas) jungiasi į mažą romaną. Novelių knygose Bėgiai (1965) ir Gyvenimas tai kekė vyšnių (1967) kritiškas ir skeptiškas pasakotojas ar veikėjas (studentas, kaubojus, darbininkas), visiškai atitrūkęs nuo lietuviškų realijų ir pasinėręs į amerikietišką tikrovę, stačiokiškai vertina aplinkinį pasaulį, pasakoja istorijas, kurios dažniausiai baigiasi mirtimi. Vaizduojamasis pasaulis, perteikiamas šiurkščiu potėpiu, čia paklūsta „žiauriojo realizmo“ estetikai. Kazys Almenas sąmoningai ėmėsi kurti pramoginę literatūrą, atsižvelgdamas į vakarietišką modelį. Nuotykių romane Upė į rytus, upę į šiaurę (1964) dvi varžovų grupės išvyksta iš Žemaitijos į Amerikos vakarus ieškoti svarbaus testamento. Romane Šienapjūtė (1970) aprašinėjamos žlungančios Lietuvos-Lenkijos valstybės problemos, sumaniai mezgama fabula, lengvai rezgamos kliūčių ir konfliktų pinklės. Detektyvinių romanų dilogijoje Sauja skatikų (1977) ir Lietingos dienos Palangoje (1988) jau kalbama apie dabartinius laikus, narpliojamos painios ir netikėtos Kauno milicijos seržanto užduotys šiapus ir anapus Atlanto vandenyno. K.Almeno proza, skirtingai nei V.Janavičiaus vienatoniška kalba, kupina mokslinių sąvokų, istorinių terminų ir vaizdinių. Čia apstu dinamiškų pasakojimų elementų: suktos intrigos, staigių posūkių, netikėto virsmo ir didelės įtampos.