Pirmu požiūriu toks vaizdelis gali atrodyti atsajus nuo besibaigiančio pasakojimo arba labiau kaip jį užsklendžianti muzikinė koda, bet iš tikrųjų jo paskirtis yra būti numanomo autoriaus komentaru, nurodančiu skaitytojui viso pasakojimo minties kryptį arba ją patvirtinančiu.
Pavyzdžiui, novelės „Kur bakūžė samanota” pabaiga: pasakojimas, aprėpęs daugiau negu šimtmetį vienos Lietuvos kaimiečių šeimos patirties, o per ją ir Lietuvos istorijos iki ankstyvųjų Nepriklausomybės laikų, atvėręs nepaprastai didelį žmogaus jausmų spektrą – vaiko ir suaugusio, ir senosios šeimos močiutės, kuri įveda baudžiavos laikus, prisimindama savo pačios motiną, paliudija atminties ir istorijos tėkmės pajautos svarbą tiek atskiro asmens, tiek visos bendru likimu ir kalbos bei kultūros saitais sujungtos žmonių bendruomenės. Ir novelės pabaiga, nukreipta į tautos ateitį, vis dėlto nėra visai šviesi – ji greičiau mena tą patį tamsos ir šviesos konfliktą, kuriuo yra persunkta praeitis, o taip pat ir naujų istorinių sukrėtimų galimybė.
„Galop Kazelis atsistojo ir apsidairė aplinkui. Už lango, kildamas prie mėnulio, slinko juodas, sunkus debesis. Visą jį perplėšė plonas šakotas žaibas. Jam išnykus, visa vakarinė padangė dar plėsčiojo gaisais, lyg kas ten, anapus tų girių ir ežerų, būtų sėdėjęs ir iš žarijų pelenuose pūtės naują gaisrą. Toli, už pievų ir upių, dusliai, vos girdimai sudundeno pirmieji audros perkūnai” (Kur bakūžė samanota).
 | Internet Explorer |  | Microsoft Edge |